|
 Krokuvoje pasitaiko akimirkų, kai nesutaręs triukšmas prie kavinės stalų nutrūksta po ryškiais skėčiais, prilipusiais prie senosios Sukiennice.
Net visur esantys balandžiai nustoja suktis po Turgaus aikštę, o gidai savo grupes sustabdo pakelta ranka.
Marijos bažnyčios lancetiniame bokšte atsidaro langas, trimito dubuo šviečia auksu. Trimitininkas klausosi paskutinių laikrodžio ritmų, o dabar Krokuvos signalas (lenkiškai - heinal) lekia dangaus link. Jo melodija išaugo kartu su senovės karaliaus pilimi, tapo vienu iš viso lenkiško sinonimų. Nenuostabu, kad Krokuvos radijo studija transliuoja šį trumpą solinį trimito koncertą tiesiai iš bažnyčios bokšto.
Po pirmojo aštraus „ta-ta-ta-taaa!“ trimitininkas tarsi pamiršta apie signalininko vaidmenį, tyliau trimituoja, tada vėl pakelia skambančio metalo toną, moduliuoja, pasiekia savo dainos kulminaciją ir staigiai ją nutraukia. Tylos sekundės, tarsi trimitininkas, atgavęs sąmonę. Ant medinių bokšto kambario grindų pasigirsta žingsniai, kai jis eina prie kito lango. Jis vėl groja savo koncertą, taigi - į visas keturias pasaulio puses.
Marijos bažnyčios sargybos signalas yra toks pat senas, kaip ir pati Krokuva. Jie sako, kad tai primena laikus, kai mongolų-totorių ordos niokojo Lenkijos žemę, grobstydamos ir degindamos miestus bei kaimus ir varydamos gyventojus į nelaisvę. Auštant jie priartėjo prie Krokuvos, tikėdamiesi, kad galės užvaldyti miestą, kol jo gyventojai dar miega. Aštriaregis signalininkas, žvilgtelėjęs iš sargybos bokšto, norėdamas įsitikinti, ar ten nėra „raudono gaidžio“, pastebėjo priešo minias ir paskelbė aliarmą. Gerai nukreipta klajoklio strėlė nutraukė trimito giedojimą, tačiau signalizatorius sugebėjo perspėti savo piliečius.
Kita legenda Krokuvos gyventojams aiškina ne itin glostantį papročio istoriją. Tradicija sako, kad jie buvo nenaudingi, tingūs ir mėgo miegoti. Kartą jie net pamiršo naktį uždaryti miesto vartus, ir tai buvo kartojama tris kartus iš eilės. Kai žinia apie tai pasiekė Vavelį, karalius Vladislavas Loketekas pasipiktino. Tiesa, jiems pavyko įtikinti kario karalių pakeisti pyktį į gailestingumą, o jis nevykdė kalto, bet liepė kas valandą iš sargybos bokšto išpūsti signalą, kad būtų žinoma, jog budėtojai budi.
Kaip buvo iš tikrųjų? Niekas nežino. Krokuvos trimitininkai laikrodį laiko garbe ir garbinga pareiga. Juk jie koncertuoja priešais žiūrovus iš viso pasaulio, kurie buriasi Turgaus aikštėje, Šv. Marijos bažnyčios bokšto papėdėje.
Gavrilova N.V.
|
