Ugniažolė

Senovės Rusijoje vis dar bijota gydytojų, nors, turiu pasakyti, kartais tai įvyko ne dėl priežasties. Caras Borisas Godunovas labiausiai bijojo „mikstūros“ nuodų.

Bojarų priesaika, be abejo, buvo tokia:

„Nekenkite jam (suverenui) nelaimės maistu ir gėrimais, suknele ar kuo nors kitu; Nesiųskite žmonių su raganomis ir su kiekviena veržlia šaknimi “.

Caro Mykolo laikais niekas neturėjo teisės rinkti vaistažoles, kamuodamas kalėjimą.

Caras Aleksejus Michailovičius laikėsi kitų nuomonių. 1650 m. Jis įsakė nusiųsti valstiečius „sidabro spalvos, mėtų žolės, angelikos ir kitų vaistinių žolelių“ paieškai Maudymosi naktį (naktį prieš Jonines).

Tiesa, ir tada, ir dabar tarp žolininkų egzistavo ir vis dar egzistuoja įsitikinimai, kad sumanus vaistų žmogus atmes „tarpduryje“. Bent jau įsitikinimas, kad pati gamta žmogui nurodo, kaip ir ką gydyti. Pavyzdžiui, buvo manoma, kad kepenų misa, kurios forma yra panaši į lapus, kaip kepenys, gydo jos ligą, o geltonos ugniažolės sultys palengvina gelta. Tai jokiu būdu nebuvo patvirtinta.

Tačiau apgauti dėl laukiamo poveikio Dievas nežino, kokia bėda, jei tik nepakenkė. Bėda ta, kad jei tikima apie augalo naudingumą tais atvejais, kai jo naudojimas sukelia nepataisomą žalą. Taigi ugniažolės, kaip gero pieno rūgšties agento, idėja pasirodė klaidinga ir pavojinga. Reikėtų pažymėti, kad patys gyvūnai nevalgys dėl nemalonaus ugniažolės kvapo ir kartaus skonio jų sveikatai kenksmingais kiekiais. Kitas dalykas, kai jis maitinamas. Pranešta apie ožkų ir kiaulių apsinuodijimo ugniažolėmis atvejus.

Ožkoms tai pasireiškė sunkiu viduriavimu, bendru silpnumu ir drebančia eisena. Tokias ožkas teko paskersti. Kiaulėms po apsinuodijimo pastebėta apsvaiginimo, stipraus silpnumo būsena, padažnėjęs širdies susitraukimų dažnis ir kvėpavimas bei raumenų trūkčiojimas.

Faktas yra tas, kad žolelių ugniažolėse esantys alkaloidai (jų joje yra iki 2%, šaknyse - iki 4%) savo poveikiu, nors ir silpnesni, panašūs į alkaloidų veikimą.

Alkaloidai paralyžiuoja centrinę nervų sistemą ir širdį, jutimo nervų galus, kvėpavimą ir stimuliuoja griaučių raumenis bei žarnas. Pažymėtina, kad tai netrukdo veterinarijoje naudoti šviežią žolę su druska kaip vidurių laisvinamąjį vaistą būgninėms avims.

Ugniažolę lengviausia rasti piktžolėtose vietose, šalia gyvenamųjų namų ir miško kirtimuose. Pastaroji aplinkybė paaiškina, kad dažniausiai miško kaimų gyvūnai ir tie, kurie priklauso miškininkams, yra apsinuodiję. Galų gale, šis augalas yra plačiai paplitęs visur. Tik Tolimojoje Šiaurėje to nėra.

Ugniažolė yra daugiametis aguonų šeimos augalas su geltonomis pieno sultimis, kurios gausiai teka nuplėšus stiebus ir ypač šaknis. Stiebas - šakotas, mazguotas, tuščiaviduris, 50–100 cm aukščio. Lapai yra minkšti, plunksniškai suskirstyti į daugiau ar mažiau dideles šonines skiltis ir didesnę galinę skiltį, virš jos žalios ir pilkos apačios. Gėlės yra geltonos, surinktos 3-8 paprastuose skėčiuose. Vaisiai yra iki 5 cm ilgio ankščių formos. Augalas žydi nuo pavasario iki rudens. Visos jo dalys yra nuodingos.

S. G. Andrejevas

Panašūs leidiniai

Agurkų žolė

Valerijonas

Raugerškis